Miškai ir statistika

Lietuvoje mišku apaugusi žemė užima, valstybinės miškų apskaitos š. m. sausio 1 d. duomenimis, 2029 tūkst. hektarų. Beveik trečdalį šio ploto (32,7 proc.) sudaro privati miško žemė. Šalies miškingumas, palyginti su 1998 m., padidėjo bene 2 proc.

Pernai visuose šalies miškuose iškirsta 6,3 mln. m3 medienos – 3,6 mln. m3 valstybiniuose ir 2,7 mln. m3 privačiuose miškuose. Kasmet iškertamos medienos ir jos prieaugio santykis Lietuvoje sudaro apie 60 proc. ir yra mažesnis už Europos Sąjungos vidurkį (62 proc.). Pagal šį rodiklį, apibūdinantį medienos naudojimo intensyvumą, mes gerokai atsiliekame nuo Suomijos, Švedijos, Čekijos ar Slovakijos, kur iškertama daugiau nei 75-80 proc. metinio medienos prieaugio.
Kaip turi būti naudojami šalies miškai, numato Miškų įstatymas. Šis įstatymas reikalauja miškus tvarkyti, naudoti ir atkurti pagal miškotvarkos projektus, kurie privalomi visoms miško valdoms. Todėl ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose pagrindiniai plyni kirtimai vykdomi tik pagal šiuos projektus ir tik gavus atitinkamą leidimą. Leidimus miškui kirsti išduoda regionų aplinkos apsaugos departamentų Miškų kontrolės skyrių pareigūnai. Jie vadovaujasi miško iškirtimo dešimtmečio norma, kuri yra nustatyta patvirtintuose vidinės miškotvarkos projektuose. Lietuvoje Vyriausybė nustatė, kad kirtimo norma trečios ir ketvirtos grupės valstybiniuose miškuose negali viršyti 85 proc. bendro metinio medienos prieaugio ir šio reikalavimo yra griežtai laikomasi.
Visi miškai Lietuvoje pagal funkcinę paskirtį yra suskirstyti į keturias grupes. Pirmą grupę sudaro rezervatiniai miškai. Jie užima 1,2 proc. visų miškų ploto. Rezervatiniuose miškuose uždrausta bet kokia ūkinė veikla. Antrajai grupei priskirti ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai miškai (12,1 proc.). Juose mediena taip pat nėra naudojama. Šiuose miškuose gamtinę brandą pasiekę medynai gali būti kertami tik neplynais kirtimais. Miško kirtimai labai ribojami ir apsauginiuose – trečios grupės – miškuose. Jie užima 16,1 proc. visų miškų ploto. Apsauginiuose miškuose leidžiami neplyni kirtimai, o plyni – tik atskirais atvejais nedideliame plote (iki 5 ha).
Daugiausia Lietuvoje šiuo metu medienos iškertama ketvirtos grupės – ūkiniuose – miškuose. Ūkininkavimo tikslas šiuose miškuose – pagrindiniais kirtimais formuoti produktyvius medynus ir nepertraukiamai tiekti medieną laikantis aplinkosaugos reikalavimų. 
Svarbiausias plynų kirtimų trūkumas yra tas, kad pasikeičia kraštovaizdis, pailgėja būsimo medyno išauginimo laikas, išleidžiama daugiau lėšų miškui atkurti, sunaikinama miško aplinka ir biologinė įvairovė, į juos nepalankiai žiūri visuomenė. Tačiau plyni kirtimai, kurie vykdomi ir visose kaimyninėse valstybėse, turi ir privalumų, o kai kuriais atvejais yra neišvengiami. Kertant plynai, miškas atkuriamas panaudojant geriausią jo dauginamąją medžiagą, kuri ruošiama miško sėklinėse plantacijose, sėkliniuose medynuose ir genetiniuose draustiniuose. Taip pat reikia mažiau sąnaudų medienai iškirsti, ištraukti, kirtimo liekanoms sutvarkyti. Naujai atkurti miškai yra atsparesni vėjui, miško kenkėjams, ligoms, mažiau nukenčia nuo gaisrų. 
Kadangi pastarąjį dešimtmetį trečios ir ketvirtos grupės miškuose plynais kirtimais buvo kertama palyginti daug medynų, Aplinkos ministerija 2003 m. inicijavo ir patvirtino Pagrindinių miško kirtimų taisyklių pakeitimus. Buvo nustatyti griežtesni pagrindinių kirtimų apribojimai. Jie padeda nacionaliniuose parkuose išsaugoti natūralų kraštovaizdį. 
Aplinkos ministerija parengė ir artimiausiu metu Vyriausybei pateiks Miškų įstatymo pakeitimus. Jie leistų apriboti plynus kirtimus visuose valstybiniuose ir privačiuose nacionalinių parkų III ir IV grupių miškuose, išskyrus pelkinius ir prastos sanitarinės būklės medynus, kurių būklės negalima pagerinti neplynais kirtimais, numatant privačių miškų savininkams kompensacijas už veiklos miškuose apribojimus.