Naujienos


Seniausia valstybine siena Europoje pasirūpino Jurbarko miškininkai

Pernai lapkričiui baigiantis Jurbarko miškų urėdijos iniciatyva Smalininkų girininkijoje esančiame Vidugirio kaime iškilo tautodailininko Vaclovo Dubikalčio kūrinys, primenantis čia buvus senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino sieną, kuri po Europą supurčiusios Žalgirio mūšio (1410 m.), kuriame buvo sutriuškintas Kryžiuočių ordinas ir po to neatsigavo, nustatyta pagal Melno sutartį 1422 m.

Pasak valstybės įmonės Jurbarko miškų urėdijos urėdo Fausto Bakio, per šimtmečius išlikusios sienos fragmentai Smalininkų girininkijoje ryškūs ir dabar. Mintis ją paženklinti iš naujo ir taip atkurti dar vieną istorinį lankytiną objektą Jurbarko rajone miškininkams rūpėjo jau seniai. Juk ši iki mūsų dienų išlikusi siena yra viena seniausių Europoje ir kaip pažintinis objektas traukia daugelio žmonių dėmesį.

Nuo Šventosios upės Smalininkų girininkijoje prasidedantis pylimais pažymėtas griovys per mišką aiškiai matyti ir dabar iki kelio Jurbarkas-Tauragė. Vidugirio kaime sienos griovys pasisuka ir 149 kvartale tiesia linija krypsta Jūros upės link, įsibrėždamas jau į Tauragės urėdijos Eičių girininkiją. Kaip tik šiame posūkyje, 8-ame kilometre nuo Pašvenčio Tauragės link, iškilo meniškas ąžuolinis ženklas, apie kurio prasmę pasakoja ne tik jame išskobtos simbolinės figūros, bet ir miškininkų šalia įrengtas informacinis stendas.

Vieta parinkta ne atsitiktinai, nes ir anksčiau šios valstybinės sienos krypties pasikeitimus ženklino supilti kalneliai su tašytais piramidiniais akmenimis. Pasak ąžuolinį ženklą stačiusio Jurbarko miškų urėdijos energetiko Jono Miliūno, ąžuolinę konstrukciją iš Smukučių vežė „Fiskaro" vairuotojas Vytautas Rasovas. Ypatingą krovinį apjuosus diržais nebuvo lengva užkelti ant platformos, teko pavargti, kol jis atsidūrė jam skirtoje vietoje. Ypač nerimavo skulptorius tautodailininkas V. Dubikaltis - kad tik vežant ir kilnojant nebūtų pakenkta kūriniui.

Kartu buvęs Smalininkų girininkas Marius Rimkus taip pat jaudinosi, kol istorinę sieną liudijantis ženklas pagaliau buvo atsargiai nukeltas ir įtvirtintas. „Nors mūsų technika patikima, bet kelti ąžuolinę meninę konstrukciją nebuvo lengva, - jau praėjus jauduliui pasakojo J. Miliūnas. - Vis tik su šia užduotimi susitvarkėme. Domiuosi krašto praeitimi, tad šis darbas buvo tikrai malonus, nepaisant tą dieną purškusio lietaus. Manau, kad senoji Melno sutarties siena, anksčiau žinoma tik istorikams, kai kuriems miškininkams ir istorijos mėgėjams, dabar bus žinoma plačiau ir skatins domėtis mūsų krašto praeitimi."

Kaip prisimena jurbarkietis skulptorius V. Dubikaltis, viskas prasidėjo nuo pokalbio su miškų urėdu F. Bakiu, neabejingu Jurbarko krašto istorijai. Imtis prasmingo darbo paskatino ir rajono savivaldybės dėmesys, pernai Smalininkuose vykusi konferencija, kurioje buvo aptarta Melno sutarties reikšmė ir išlikusios seniausios Europoje sienos fragmentų išsaugojimas atvėrus ją visuomenei.

„Su urėdu apžiūrėjome dalį sienos, kurią išsaugojo miškas. Labiausiai sudomino jos posūkis aštuntame kilometre arti kelio Jurbarkas-Tauragė. Savo laiku čia taip pat būta ženklo, tad nusprendėme, kad čia ir yra tinkamiausia vieta, - sakė tautodailininkas. - Ką ir kaip padaryti - nelengvas galvosūkis. Teko pavartyti vieną kitą istorinę knygą, susipažinti su Melno sutartimi ir kitais to meto dvasią liudijančiais dokumentais. Turiu pasakyti, kad sprendimas atsirado ne itin sunkiai, mintys susiformavo aiškios ir dabar jos, tapusios simboliais, jau įkūnytos ąžuole."

V. Dubikalčio skulptūroje pavaizduotas Lietuvos pusėje, Žemaitijoje, apsiginklavęs kuoka savo kraštą saugantis barzdotas žemaitis. Čia pat ir Žemaitijos simbolis - meška, ir populiarus to meto Karšuvos girių gyventojas tauras, simbolizuojantis jėgą, vikrumą ir tvirtybę.

Kitoje pusėje - šalmu galvą prisidengęs kryžiuotis su kalaviju, kiek žemiau - klastingas vilkas, maitą lesantys krankliai. Toks sprendimas pasirinktas neatsitiktinai, nes po kryžiuočių antpuolių nedaug kas belikdavo iš lietuviškų kaimų.

Įdomus ir stogelis su tradiciniais lietuviškais žirgeliais. Vokiškojoje sienos pusėje nesunku kaip blogio įsikūnijimą atpažinti chimerą, o lietuviškojoje įprasmintas gyvybės medžio ornamentas. „Tema buvo labai įdomi, - pastebėjo maždaug 30 metų ąžuolines skulptūras skobiantis tautodailininkas, - dirbau su malonumu ir negailėdamas laiko."

Pasak urėdo F. Bakio, pasitarę su specialistais miškininkai planuoja atnaujinti dalį išlikusios sienos, dabar apaugusios medžiais ir krūmais. „Manau, kad sumanėme gerą darbą, - sakė urėdas, - tikimės, kad tai bus dar vienas išskirtinis kultūrinis akcentas mūsų urėdijos miškuose, paskatinsiąs žmones prisiliesti prie istorijos, sužinoti apie ją daugiau. Juk tai istorinis mūsų protėvių palikimas, kurį reikia globoti, gerbti ir pažinti. Šalia ženklo planuojame įrengti nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę su būtiniausia infrastruktūra. Greta esančiame apraše kiekvienas gali paskaityti, kas čia per vieta, kokia jos istorinė reikšmė ir prasmė."

Ką po Žalgirio mūšio Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei reiškė Melno sutartis, istorikai vertina įvairiai. Tvirtinama, kad ji yra nelengvai pasiektas kompromisas po Torunės taikos sutarties, sudarytos 1411 m. vasario 1 d. Kryžiuočių ordinas, 1410 m. sutriuškintas Žalgirio mūšyje, daugiau neatsigavo, o jį rėmusių valstybių valdovai po 1418 m. Konstancoje vykusio susirinkimo turėjo pripažinti lietuvius ir žemaičius atstovaujant savo tautai ir valstybei, kuri jau eina krikščioniškos valstybės keliu.

Nesigilinant į to meto įvairias politines aplinkybes verta pastebėti, kad po Melno sutarties pasirašymo Lietuva galutinai ir neginčijamai atgavo Žemaitiją, o Lietuvai atitekęs pajūrio ruožas nuo Palangos iki Šventosios atvėrė priėjimą prie jūros. Pasiekta buvo dar daugiau, nes šia sutartimi buvo anuliuotos visos ankstesnės sutartys su Ordinu, kuris, prisidengdamas kova su pagonimis, turėjo atsisakyti ir kryžiaus žygių prieš lietuvius, perėjusius į krikščionybę. Ši sutartis tiesiog iš pamatų paveikė jėgų santykį tarp konkuravusių Vakarų ir Rytų Europos valstybių. Todėl senąją valstybių sieną atgaivindami Jurbarko miškininkai daro prasmingą didžiulį darbą populiarindami didingą Lietuvos valstybės istoriją, mūsų laikus susiedami su Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės iškovojimais.

„Siena buvo brėžiama upėmis. Sūduvių krašte, nuo dabartinio Vištyčio ežero riba krypo iki Lepūna vadinamos upės ištakų, arba šaltinių. Nuo tos upės reikia eiti iki ten, kur ji įteka į Širvintos upę, o toliau leidžiantis Širvintos upe iki jos pabaigos, kur ji įteka į Šešupės upę. Toliau keliaujant tiesiog per dykrą iki Nemuno kranto, kur iš priešingos pusės yra upė, vadinama Šventąja, ten, kur ta Šventoji įteka į minėtąją Nemuno upę. Tiek dėl Sūduvių žemės. Nuo čia einama Šventąja aukštyn 2 mylias. Ir nuo tos vietos, palikus tą upę, reikia eiti per dykrą, kaip tik galima tiesiau iki pat Jūros upės, paliekant Nemuno upę kairėje per 2 mylias...", - taip apie sienos nustatymą rašoma Melno sutartyje.

Dalį Melno sutartimi nustatytos sienos Jurbarko miškininkų pastangomis Smalininkų girininkijoje galima pamatyti ir ja pavaikščioti.

Melno sutartis to laiko žmonėms turėjo didelį poveikį, o išlikusi siena kaip statinys skatina prisiminti ją sukūrusius žmones, valstybių santykius, nes dalis šios sienos Jurbarko rajone realiai veikė, kol Lietuva atsikovojo Klaipėdos kraštą 1923 m. sausio 15 d. Siena vėl tapo veikianti Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos 1939 m. kovo 23 d. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ji prarado savo reikšmę, o 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai išmušus vokiečius iš Klaipėdos krašto, ši teritorija vėl tapo Lietuvos dalimi, o senoji valstybių siena liko tik istorinis reliktas. Tačiau kitoje Nemuno pusėje, Šakių rajone, pradedant Širvinta, Kudirkos Naumiesčiu, kur susilieja Širvinta ir Šešupė, dalis pagal Melno sutartį nubrėžtos sienos ir dabar tebėra ir atlieka tiesioginę funkciją, ji skiria ne vien Lietuvą, bet ir Europos Sąjungą nuo Rusijos Federacijos Kaliningrado srities.

Į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą Melno sutartimi nustatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinė siena įrašyta 2008 m. Objektui suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygmuo. Tauragės rajone esančiais šios sienos fragmentais taip pat susirūpinta Plėkiškių, Šilinės kaimuose, kai kurias priemones įtraukus į Tauragės rajono savivaldybės „Lietuvos tūkstantmečio minėjimo Tauragės rajone programą".

Jurbarko miškų urėdija, mūsų rajono miškininkai atliko didžiulį darbą neleisdami nugrimzti užmarštin didžiausios istorinės reikšmės faktui. Jų darbas leidžia kiekvienam realiai prisiliesti prie mūsų valstybės istorijos, pajusti savo valstybės didybę, įamžinti mūsų protėvių iškovojimus.

 

Vincas Kriščiūnas

 

Melno taika - 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero (netoli Torūnės miesto, Lenkijoje) kariuomenės stovykloje sudaryta taikos sutartis tarp  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos ordino, kuria Ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją, o Ordinui liko Klaipėdos kraštas. Melno taikos priežastis ta, kad 1422 m. Jogailai ir Vytautui paskelbus Ordinui karą, šis nebuvo pasiruošęs kariauti ir nestojo į atvirą kovą, o nusprendė gintis pilyse.  Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms susijungus ir nusiaubus kraštą Ordino magistras paprašė taikos.

2013 02 07


VĮ VALSTYBINIŲ MIŠKŲ URĖDIJA
JURBARKO REGIONINIS PADALINYS

VĮ VALSTYBINIŲ MIŠKŲ URĖDIJA
Jurbarko regioninis padalinys
Miškininkų 5, LT-74212 Jurbarkas
Įm. kodas 132340880
PVM mok. kodas LT323408811
a/s Swedbank 73000
Nr. LT457300010153812728

Tel.: (8 447) 72 262;
Faks.: (8 447) 71 544
El. paštas administracija@jurbmu.lt


Gaisringumas Ligos Medienos ištekliai