Naujienos


Apie ką Karšuvos girios vaikams, ošė Aukštaitijos miškai?

Sėkmingai užbaigę mokslo metus, Viešvilės, Gausantiškių ir Raudonės (Jurbarko r.) pagrindinių mokyklų jaunieji miško bičiuliai (JMB) atostogas pradėjo kelione į ežerų kraštą ­- Aukštaitiją. Jurbarko sporto centro autobusas ­­- ne guminis, tad į jį tilpo tik patys aktyviausi būrelių nariai.

Ankstyvą birželio rytą drumstė lietus, jis lydėjo keliautojus iki pat Ukmergės. Tačiau sudrumsti nuotaiką jis buvo bejėgis: kur kas labiau džiugino išsiilgtos nakvynės palapinėse laukimas, smagi kelionės draugija, pažįstama iš ankstesnių bendrų renginių. Kelionėje lydėjo mokytojos Virginija Masaitienė, Loreta Pocienė ir Kristina Budriuvienė bei pažįstama miškininkė Irena Petrošienė.

Ukmergėje mus pasitiko Pašilės girininkijos girininkas Marijonas Vilkelis ir Ukmergės urėdijos inžinierius Ramūnas Jančiulevičius. Šie miškininkai patikrino jaunųjų miško bičiulių žinias

Apžiūrėjome Monsinjoro Alfonso Svarinsko iniciatyva įveistą Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimo parką. Šis garbus žmogus greta savo tėviškės valstybinio miško žemėje pasiūlė šį parką kurti tam, kad būtų galima įamžinti kovotojų atminimą, pastatant atminimo kryžius kiekvienam kovotojų būriui. Aptarę Ukmergės miškininkų darbus, pasidalinę nerimu dėl gaisrų, pasikalbėję apie miško bičiulių veiklą, pasikeitėme dovanomis: miškininkai miško bičiulius nudžiugino skaniu šakočiu, o mes atsidėkodami įteikėme pažintinės literatūros apie Jurbarko kraštą.

Utenoje mus pasitiko urėdijos inžinierius Petras Stasytis, draugaujantis su Utenos jaunaisiais miško bičiuliais. Pažintis su šiuo kraštu prasidėjo simbolinėje geležinkelio prekinėje stotyje, prie siauruko, kur stovi vagonas, kuriuo lietuvius vežė į Sibirą. Įspūdis slogus, nukeliantis prisiminimais į tolimus ir mums nepažįstamus laikus. Bet tai - istorija, o ją reikia žinoti. Apžiūrėjome Utenos miestą, sužinojome kokia pramonės įmonių veikla garsino miestą anksčiau ir dabar.

Prie giliausio Lietuvoje, Tauragno ežero, išgirdome jo atsiradimo legendą. Sužinojome, jog netoliese palaidota čia gyvenusi garsi žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. Į atmintį įsirėžė pasakojimas apie žydų tradicijas, kurį išgirdome lankydami kapinaites netoliese: pasirodo, lankydami kapus  žydai neneša gėlių, o tiesiog padeda ten rastą ar atsineštą akmenuką. Akmenukų krūvelė byloja apie lankytojų gausą. Nors kapinės senos ir dabar jose nelaidojama, akmenukų ant kapinių tvoros radome ir mes.

Nepraleidome progos pabraidyti dviejų ežerų - Bliūdelių ir Labės - susijungime. Įkopėme į vestuvių kalną, kuriame gausu medinių skulptūrų vestuvių tematika. Atsisveikinimui buvome apdovanoti lankstinukais apie Utenos urėdiją, nelikome skolingi ir mes. Atsisveikindami uteniškius pakvietėme į savo kraštą.

Kai pasukome Salako link, jau jautėmės pavargę, tačiau atsidūrę Gražutės regioninio parko lankytojų centre buvome užburti mokytojos Vidos Žilinskienės pasakojimo apie toliausiai nuo jūros nutolusį Jūrų muziejų - ir nuovargio kaip nebūta. Sužinojome, kad įspūdingą muziejaus kolekciją mokytoja pradėjo rinkti vien iš smalsumo ir norėdama parodyti savo mokiniai, o vėliau po pasaulį pasklidę mokiniai pildė jos eksponatų kolekciją. Su naujomis ekspozicijomis mus supažindino Gražutės regioninio parko direkcijos rekreacijos specialistas Vytautas Eidėjus.

Salako girininkijos girininko pavaduotojas Juozas Urbonavičius papasakojo, kokie rūpesčiai kamuoja jo girininkiją ir pristatė būsimą girininkijos darbuotoją Mindaugą Ilčiuką. Išsižioję iš nuostabos stebėjome šio A. Stulginskio universiteto studento per 7 metus surinktą miško kenkėjų, drugelių kolekciją. Dar niekad nebuvo tekę matyti paukščių plunksnų kolekcijų. Jei Mindaugas nepraras savo pomėgių, įsisukęs į miškininko - gamybininko darbus, mes apie jį dar tikrai išgirsime.

Nakčiai įsikūrėme poilsiavietėje prie Luodžio ežero. Ten pirmiausia apsitvarkėme, prisinešėme malkų ir pastatėme palapinių miestelį. Juk mūsų - 42. Ant sukurto laužo ėmė spirgėti mūsų urėdijos dovanotos vaišės - dešrelės, lašinukai, prie karštos arbatos labai tiko sausainiai. Ir prasidėjo stovyklos džiaugsmai: gaudynės, slėpynės, palapinių tvirtumo patikrinimai. Džiaugėmės matydami, kad vaikai nesiskirsto į savus ir svetimus, o dūksta kaip seniai pažįstami - tokie ir turi būti bičiuliai.

Rytą pradėjome apžiūrėdami įspūdingai gražią Salako bažnyčią. Kęstutis Palepšys priėmė mus į vidų, papasakojo bažnyčios istoriją. Salako pagrindinėje mokykloje direktorius Leonas Sadauskas pristatė mokyklos būrelių veiklą. Malonu, kad kaip šauniai dirbančius apibūdino jaunuosius miško bičiulius, kuriems mokykloje patikėti visi ekologinio švietimo, gamtos švarinimo darbai ir įvairūs konkursai, stovyklos.  Jie taip pat keliautojai, tuo metu buvo išvykę į Nidą.

Atsisveikinę su Salaku išbildėjome Zarasų link. Ten mus pasitiko P. Širvio mokyklos istorijos mokytoja Rimutė Morozovienė, supažindinusi su Zarasų miestu, jo įspūdinga gamta ir krašto istorija. Buvo labai smagu palakstyti apžvalgos ratu ir laiptais prie Zaraso ežero. Apžiūrėjome miesto aikštę, kuri buvo visų miesto gatvių jungiamoji dalis.

Ekskursijos pabaigai pasilikome kai ką ypatingo - Stelmužės ąžuolą ir jo apylinkes. Nuostabesnės vietos tikriausiai nebuvome matę. Išvykome „girtuoklių" keliu Stelmužės link. Istorija dar neišsiaiškino kodėl kelias toks vingiuotas ir nelygus, todėl ir pavadinimas toks. Mokytojos perspėjimas nieko nevalgyti, negerti ir geriau stebėti kelią buvo labai savalaikis - beliko tik aikčioti nuo dažnų posūkių ir nuokalnių.

Labai įspūdingai atrodančiu senolio ąžuolo jau nepavadinsi - didžioji dalis stiebo nuolat apgaubta skarda, padaryta tvorelė. Bet dar žaliuoja. Įspūdis vis tiek liks visam likusiam gyvenimui. Apžiūrėję vergų bokštą, kur kankino baudžiauninkus, medinę restauruotą bažnytėlę, sukome atgal, namų link. Dar viena staigmena: mūsų gidė ruošėsi rytojaus kelionei su kolektyvu po Panemunės pilis. Tikimės, kad pažintinė literatūra apie mūsų kraštą jiems padėjo.

Esame labai dėkingi Jurbarko miškų urėdijai, JMB būrelių koordinatorei Daliai Mačiežienei  už suteiktą galimybę pakeliauti, susipažinti su tolimu ir nepažįstamu Aukštaitijos kraštu. Nuoširdų ačiū tariame ir visiems mūsų kelyje sutiktiems miškininkams ir pedagogams. Jei kuris iš jų norėtų aplankyti mūsų kraštą ir jo miškus, esame pasiryžę priimti juos su tokiu pačiu svetingumu kaip buvome priimti mes.

  

 

Raudonės pagrindinės mokyklos JMB būrelio narė Viktorija Čelkytė

Kelionės vadovė, Jurbarko MU  Kalvelių girininkijos girininkė Irena Petrošienė

2012 07 27


VĮ VALSTYBINIŲ MIŠKŲ URĖDIJA
JURBARKO REGIONINIS PADALINYS

VĮ VALSTYBINIŲ MIŠKŲ URĖDIJA
Jurbarko regioninis padalinys
Miškininkų 5, LT-74212 Jurbarkas
Įm. kodas 132340880
PVM mok. kodas LT323408811
a/s Swedbank 73000
Nr. LT457300010153812728

Tel.: (8 447) 72 262;
Faks.: (8 447) 71 544
El. paštas administracija@jurbmu.lt


Gaisringumas Ligos Medienos ištekliai